Galvos apdanga dėvėta nuo seniausių laikų. Šilto ir karšto klimato kraštuose daryta iš natūralių medžiagų (žievės, šiaudų, augalų lapų, plunksnų) ir pluoštų (lino, medvilnės, šilko, džiuto, bemerijos), šalto ir vėsaus klimato – iš kailio, gyvūnų vilnos. Neolito laikotarpiu, išmokus pinti, vėliau verpti, austi galvos apdanga pradėta gaminti iš audinių.
Antikos laikais taip pat buvo suvokta, kad galvos apdangalas – ir puiki gynybinė priemonė nuo akmenų ar kitokių ginklų. Metalinius šalmus nešiojo ir graikai, ir romėnai, ir kryžiuočiai, kurie pradėjo ir uniforminių kepurių madą – šalmų formos, spalvos bei aksesuarai žymėjo priklausomybę vienam ar kitam ordinui. Riteriai sukūrė ir tradiciją nusiimti kepurę prieš moterį, tai irgi reiškė kavalierišką „esu Jūsų tarnas“, tačiau skubu paneigti visuotinai paplitusį mitą apie tai, kad pagarbos atidavimo gestas kariuomenėse yra kilęs nuo riteriško šalmo antveidžio pakėlimo.
Senovės Egipte galvos apdangą atstovavo kilmingųjų nešioti šiaudiniai ir nendriniai perukai, faraonai dėvėjo geltonai ir žydrai dryžuotas skareles (klaftus), varguomenė – linines skareles, skraistes.
Senovės Kinijoje moterys ir vyrai dėvėjo skrybėles iš šiaudų ir žolių, aukštesnių socialinių sluoksnių – įvairių audinių ir veltas skirtingos formos kepurėles; ypač įmantrias galvos apdangas dėvėjo imperatoriai ir mandarinai, pastarųjų rangą žymėjo sagos ant galvos apdangos.
Arabai ir gretimų Rytų šalių gyventojai galvas dengė kefijais (didele skraiste, perrišta stora vilnone virve), įvairūs turbanai, moterys – skraistėmis, šaliais, čadromis, nedidelėmis kepurėlėmis.
Viduramžiais . Galvos apdangalai tapo ne tik uniforma, bet ir meno forma. Įtaką darė Rytų kraštų galvos apdangalai. XV a. Burgundijoje ir Prancūzijoje paplito aukšta kūgiška moterų galvos apdanga – heninai, nuo viduramžių paplito įvairių audinių beretės, puoštos galionais, segėmis, brangakmeniais, plunksnomis, turbanai, biretai, frygiškos kepurės (kūgio formos, su į priekį iki 1 metro nusvirusiu galu), fezai (nupjauto kūgio pavidalo kepuraitės, perimtos iš Šiaurės Afrikos), skrybėlės.
19 a. sumažėjusios šukuosenos vyrams leido nešioti cilindrus, kepures su snapeliu (daugiausia pramonės gamybos), kurios buvo ir uniforminė galvos apdanga, moterims – gobtuvus, įvairias skrybėlaites, beretes, turbanus, dar 18 a. pabaigoje paplitusius šalius.
Po pirmojo pasaulinio karo įsivyravus sportiniam stiliui, supaprastėjus šukuosenom galvos apdanga tapo mažesnė, labiau prigludusi prie galvos. Plito megztos kepuraitės, beretės. Vyrai dėvėjo languoto audinio kepures su snapeliu, fetrines ir šiaudines skrybėles.
Tinkamai prie aprangos priderintas galvos apdangalas paįvairins tavo stilių, suteiks šarmo bei papuoš.
Bibliotekos vedėja I. Vilimienė