KAI DEGĖ LAUŽAI

previous arrow
next arrow
Slider

Sausio 13 dieną minimi 1991 metų įvykiai, kai Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos kartu su Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomene bei KGB, bandė įvykdyti valstybės perversmą.

Agresijai priešinosi beginkliai, taikūs Lietuvos žmonės miniomis apsupę Parlamento pastatą, Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Prie pastarųjų dviejų objektų, sausio 13-osios naktį pasirodė Sovietų Sąjungos tankai bei šarvuočiais, ginkluoti kareiviai, kurie nevengė panaudoti jėgos prieš Lietuvos žmones.

Visi žinome, kas yra Sausio 13-oji ir kad dėl mūsų visų laisvės savo gyvybes paaukojo 14 žmonių, kurie žuvo tą naktį prie televizijos bokšto. Tačiau tik nedaugelis šiandien prisimena visų žuvusiųjų vardus, pavardes ar kitus biografinius faktus. Prisimenant Sausio įvykius, vėl sustoja laikas, ir anksti išėjusieji amžiams pasilieka jauni. Iš jų portretų žvelgia gyvos akys, rodos, dabar daugiau suprantančios, patyrusios tai, ko mes dar nežinome. Atsiminimuose girdisi jų balsai, pašmaikštavimai, juokas. Tačiau šalia prisiminimų šliejasi būtasis laikas – buvo, kalbėjo, lankėsi, juokavo, mylėjo, siekė, tikėjosi..

DULCE ET DECORUM EST PRO PATRIA MORI – kilnu ir garbinga už Tėvynę mirti. Tačiau pati mirtis atrodo kitaip:

„…padaryti šie kūno sužalojimai: muštinės, traiškytos žaizdos kakle, pakaušyje, apatinėje lūpoje, su aplinkinėmis kraujosruvomis. Kaukolės skliauto, pamato ir veidinės dalies kaulų lūžimai, galvos smegenų suspaudimas su kraujosruvomis, daugybiniai krūtinės, nugaros, liemens, žastų, alkūnės nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, dešinės menties, dešinio raktikaulio, dalies šonkaulių lūžimai, diafragmos, abiejų plaučių plyšimai, masyvi dešinės pusės pilvaplėvės kraujosruva, blužnies ir kepenų plyšimai…“ (iš medicininio dokumento).

Loreta ASANAVIČIŪTĖ, 24-erių. Dvylikos brolių, išskridusių sakalais į dausas, seselė. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, taip pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva. Loreta – tamsiaplaukė, juodomis kaip juodosios nakties žvaigždės akimis, kiek įkypomis – jos tėvas buvo iš totorių. Olandų skulptorius Boetes‘as sukūrė Indijoje jos paminklą iš granito. Deja, po vikšrais buvo ne šis granitas…

Virginijus DRUSKIS, 22-jų. Po sovietinės armijos mokėsi KTU. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė – „nesiduosiu žeminamas…“. Ką jis norėjo tuo pasakyti, dabar nebesužinosime…Nors buvo įvaldęs Rytų kovos menus, jų dvasią, krito pirmasis – kulka buvo greitesnė…

Darius GERBUTAVIČIUS, Rokeris. Pats jauniausias iš sakalų – dar neturėjo nei 18-kos. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė. Tėvas per laidotuves pasakė: „Ačiū Dievui, gulės savo žemėje, ne afganistanuose…“ Buvo vienintelis vaikas šeimoje.

Rolandas JANKAUSKAS, 22-jų. Aukštas, stiprus. Iš KTU buvo paimtas tarnauti laivyne. Grįžęs, už poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie, su kuriais kartu tarnavo. Kilęs iš inteligentiškos šeimos. Tėvas, chorvedys, po sūnaus žūties parašys jam skirtą muzikinį kūrinį.

Rimantas JUKNEVIČIUS, 25-erių, marijampolietis. Mėgo klasikinę muziką, už užsidirbtas lėšas pirkosi aparatūrą. Senelis, 1945 m. jėga paimtas į Raudonąją armiją, nuo vokiečių kulkos žuvo Berlyne. Anūkas nuo ruso kulkos žuvo Vilniuje. Už ką jis žuvo? Už tai, kad lietuviai, jei ir žūtų, tai už Lietuvą.

Alvydas KANAPINSKAS, 39-erių. Irgi atitarnavęs SA. Žuvo ne prie TV bokšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato – dabar ten mažas Kryžių kalnelis. Žmona pasakoja, kad jų šeimos laikrodis sustojo šeštą valandą ryto – kai krūtinėje amžiams įstrigusi kulką atėmė jos vyrui gyvybę, o jų šeimai – paprastos, žmogiškos laimės galimybę…

Algimantas Petras KAVOLIUKAS, 52-jų, pardavėjas iš Karoliniškių. Sausio 13, vidurdienį, sūnus Gintaras grįžo atostogų iš sovietinės armijos ir taksi iš geležinkelio stoties atskubėjo namo. Duris atidarė juodai apsirengusi motina. Tėvą prieš keliolika valandų buvo pakirtusi kulka.

Vidas MACIULEVIČIUS, 25-erių. Nušautas į nugarą. Liko dvejų metukų sūnelis Simukas.

Titas MASIULIS, 29-rių. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne. Sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės. Liko trys seserys. „Gulėjo karste gražus kaip karalaitis…“ – motinos žodžiai.

Alvydas MATULKA, 35-erių, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje mišias ir nuėjo prie Aukščiausios Tarybos. Tolumoje – bet atrodė čia pat – pasigirdo tankų šūviai. „Jie šaudo į žmones ?!“ – lyg paklausė, lyg apstulbo, pasakoja giminaitė. Ir susmuko ant žemės – plyšo širdis. Jaunam, sveikam, niekad nesirgusiam…

Apolinaras POVILAITIS, 54-erių, vyriausias amžiumi, kilęs iš Vinco Kudirkos giminės. Šaltkalvis, turėjo auksines rankas. Jau buvo susidūręs su sovietų desantininkais, muštas Katedros aikštėj, per „bananų balių“. Šį kartą buvo ne bananas, bet kulka…

Ignas ŠIMULIONIS, 17-kos, moksleivis dvyliktokas iš Vilniaus. Iš juodai-baltos nuotraukos žvelgia vaikinukas labai lietuvišku veidu – tikriausiai šviesiaplaukis, tikriausiai strazdanotas… „Geležinio vilko“ kuopos šaulys – tai skamba. Tačiau šįkart jaunajam šauliui neteko iššauti – jį patį priešo kulka pasirinko taikiniu…

Vytautas VAITKUS, 48-erių, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį.

Vytautas KONCEVIČIUS, 50-ies. Aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas. Šešerių metų broliukui motina pati savo rankomis iškasė duobę. Mirė nuo žaizdų ilgai ir sunkiai, visą mėnesį, kartu su juo kasdien mirdavome ir mes…

…Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato – pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o SAVO žemę, jų akys buvo pakeltos į SAVO dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: Lie-tu-va! Jie krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis tapo vėl didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusių didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė.

Justinas Marcinkevičius