1980 m. baigė M.K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis novelių rinkinys ,,Pakalnučių metai“. Išleido šešis romanus, pasaką vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį. Jurgos Ivanauskaitės knygų yra išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbas.
1994 m. Jurga Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, kur Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. Tai pradėjo naują jos kūrybos etapą. Eseistinius, publicistinius, o kartais ir mistinius kelionių įspūdžius Jurga Ivanauskaitė stengėsi papildyti piešinių ir fotografijų parodomis. 1998 m. buvo surengta piešinių paroda 108 Mandalos, 1999 m. fotografijos paroda Tibetas – kita realybė. Gyveno Vilniuje, Šaltinių gatvėje, šalia Senamiesčio. Šalia namų, kiemelyje pastatytas atminties paminklas „Katinas”, kasmet paminimas rašytojos gimtadienis.
„Kūryba, kaip ir meilė arba tikėjimas, man yra viena iš pačių intymiausių temų. Apie kūrybą, meilę, tikėjimą visada sunku viešai kalbėti, jau vien todėl, kad visas šis trejetas, kaip vidinis, nuo valios ar sveiko proto beveik nepriklausantis procesas, man pačiai buvo, yra ir tikriausiai bus paslaptis. Visos šios trys sritys neturi jokių apibrėžtų taisyklių, kurias išmokus būtų galima daugiau niekada nebeklysti. Todėl ir kūryboje, ir meilėje, ir tikėjime žmogus visada lieka savotišku naujoku. Bent jau tai liudija mano asmeninė patirtis.
Lyg ir nusakiau pagrindinius savo siužetus: tai tikėjimas, meilė ir kūryba. Šv. Paulius kalbėjo apie kitą trejetą – tikėjimą, meilę ir viltį. Neretai pagalvoju, kad viltį man atstoja būtent kūryba. Ir, lygiai kaip viltis, kūryba yra svarbiausias mano gyvenimo variklis. Na, o be meilės apsieina tik labai retas Vakarų literatūros tekstas, beje, tai labai stebina mano draugus tibetiečius. Laikui bėgant, stengiuos atrasti įvairius meilės lygmenis, atpažinti ir pastebėti, kaip ji įsilieja, perauga į tikėjimo bei religijos sferą. Dar vienas man svarbus dalykas yra laisvė, tiek išorinė – politinė ir socialinė, tiek vidinė – esanti individo sąmonėje ir širdyje. Vidinę laisvę suprantu dar ir kaip drąsą, pasiryžimą plėsti realybės suvokimo ribas, neapsiribojant vienu vieninteliu, ankštu ir tvankiu, kasdienės tikrovės lygmeniu.
Visa tai, ką čia dabar išdėsčiau taip rimtai ir rūsčiai, stengiuosi daryti neprarasdama humoro jausmo ir autoironijos. Kartais, kalbant apie gerą baleto šokėją, sakoma, kad jo šokyje nesijaučia prakaito kvapo. Jei taip būtų vertinama mano kūryba – priimčiau kaip komplimentą. Nemėgstu, kai kiekviename teksto sakinyje jauti nuo žūtbūtinių pastangų braškančią ir prakaituojančią autoriaus dvasią. Man patinka žodžiai ir tai, ką su jais galima padaryti. Bet taip pat žinau, kad yra patirčių, kai bet kokios sąvokos tampa bejėgės, beprasmės, tuščios. Todėl sutinku su tais metafizikais ir astrofizikais, kurie tvirtina, kad ne viską galima aprašyti. Gal net apsidžiaugčiau, jei vieną gražią dieną staiga visai nutilčiau“.- J. Ivanauskaitė
Mokyklos bibliotekoje paruošta literatūrinė parodėlė Jurgos Ivanauskaitės sukakčiai paminėti. Maloniai kviečiame domėtis.
Bibliotekininkė I. Vilimienė